Algirdas - Šviesmečių Šešėliai I

Описание: Šviesmečių Šešėliai
Dainos tekstas:

[1 Posmas]
Kylu aukštyn, kur oras retas ir šaltas,
Mano laivas skrodžia tylą – lyg lazeris per ledą.
Ekranuose žiba skaičiai, sėkmės algoritmai,
Pasaulis po kojom – tik mėlyna, tolstanti tikrovė.
Man sekasi, sako jie, aš pasiekiau orbitą,
Bet kabinoje jaučiu – kažkas kvėpuoja kartu su manimi.
Tai mano paties šešėlis, mano žmogiškas svoris,
Kuris nepalieka net ten, kur nėra traukos jėgos dėsnio.

[Priešpriedainis]
Šis laikmetis – tai bėgimas į šviesos greitį,
Aš keičiuosi, oda virsta virpesiu ir kodu,
Mes tampame skaidrūs, mes mokomės būti kartu.
Siela vėluoja sugrįžti iš tolimų galaktikų –
Mes skubame ten, kur dar nėra mūsų takų.
Kas aš be jos? Tik tuščias, blizgantis indas,
Ieškantis prasmės ten, kur laikas sustingsta.

[Priedainis]
Kosmoso tyloj aš girdžiu savo aidą,
Kuo aukščiau kylu, tuo ilgesni šešėliai sklinda.
Mano virsmas skausmingas, mano kelias – bekraštis,
Aš – žvaigždžių dulkė, ieškanti savo kranto.
Nors žiba laurai ir pergalės šviesos,
Šešėlis primena – aš vis dar esu žmogus.
Stiprus ir trapus, tarp nulio ir vieneto,
Gimstantis iš naujo šitame begalybės audinyje.

[2 Posmas]
Aplink mane – šaltas kosminis metalas,
Ir naujos eros veidas - Širdies jausmas gyvas
Mes mokomės valdyti laiką, perrašyti likimą,
Bet senosios baimės vis dar tūno po oda.
Mano sėkmė – tai kova su tuštumos svoriu,
Kiekvienas žingsnis į priekį – tai šuolis į save.
Šiandien mes dievai su trapiais stiklo šarvais,
Ieškantys prasmės ten, kur tyla virto triukšmu.

[Priešpriedainis]
Aš nebe tas, kuris paliko žemę prieš amžinybę,
Mano ląstelės pulsas kosminės ugnies.
Bet šešėlis – tas juodas, ištikimas brolis –
Neleidžia pamiršti, iš kur mes visi atėjom.

[Priedainis]
Kosmoso tyloj aš girdžiu savo aidą,
Kuo aukščiau kylu, tuo ilgesni šešėliai sklinda.
Mano virsmas skausmingas, mano kelias – bekraštis,
Aš – žvaigždžių dulkė, ieškanti savo kranto.
Nors Žiba laurai ir pergalės šviesos,
Šešėlis primena – aš vis dar esu žmogus.
Stiprus ir trapus, tarp nulio ir vieneto,
Gimstantis iš naujo šitame begalybės audinyje

[Tiltas]
Šviesa ir tamsa – tai dvi medalio pusės,
Nėra pakilimo be gilaus kritimo ritmo.
Aš priimu savo šešėlį, aš leidžiu jam būti,
Nes tik su juo kartu aš esu pilnas santykis
Mano pokytis – tai ne pabėgimas, o sugrįžimas namo,
Į tą tašką, kur dvasia sutinka save.

[Outro]
Kelias tęsiasi...
Sėkmė švyti, bet šešėlis saugo tiesą.
Žmogus keičiasi. Žvaigždės tyli.
Mes esame palaiminti šiame virsme.
Su tavim... su visa visata.

Autorius ir atlikėjas: Algirdas Svaravičius [email protected]