Aukšlių Žvejyba

Описание: Aukšlės yra įdomus sportinės žvejybos objektas. Aukšles galima pagauti beveik visuose Lietuvos vandens telkiniuose. Meškerės aukšlėms tinka bet kokios, nors sportinė pati geriausia.

00:00 - Aukšlių žvejyba
01:30 - Kur gaudomos aukšlės
02:04 - Aukšlių gaudymo sistemėlė
03:11 - Kabliukai aukšlei
04:03 - Meškerė aukšlėms
05:19 - Pašarai aukšlėms
06:40 - Aukšlės pakirtimas
07:45 - Aukšlių viliojimas
08:46 - Kada kimba aukšlės
10:02 - Aukšlių gaudymo gylis
10:54 - Aukšlės kepimas

Lietuvoje aptinkamos dvi aukšlių rūšys – srovinė ir paprastoji aukšlė. Daugeliui jos asocijuojasi su vaikyste: visa diena prie upės, maudynės, paprasta žvejyba, džiaugsmas pagavus nedideles, bet aktyvias žuvis.

Žvejoti aukšles nėra sudėtinga. Šios žuvys dažniausiai laikosi viršutiniuose vandens sluoksniuose, ypač ten, kur vėjas atpučia vabzdžius nuo kranto – tada jos aktyviai maitinasi, vanduo tiesiog „verda“. Vėjas, pučiantis nuo kranto į ežero pusę, reiškia, kad aukšlių verta ieškoti netoli paviršiaus.

Aukšlė masalą griebia staigiai. Todėl rekomenduojama naudoti didesnį atstumą tarp kabliuko ir švino – apie 60 cm. Tokiu būdu masalas lėtai grimzta, patraukliai judėdamas aukšlėms. Dažniausiai pridedamas mažas švinelis, kad kibimas jatriau būtų matomas.

Komfortas žvejyboje labai svarbus – meškerė turėtų būti pasidėta taip, kad riešas nevargtų. Sportinės meškerės šiuo atveju labai tinkamos – jos lengvos ir patogios. Geriausia naudoti kuo mažesnį ir plonesnį kabliuką, o masalui – musės lervą. Užmetus masalą toliau į ežerą, jis natūraliai grimzta, ir žuvis jį lengviau pastebi.

Kadangi sportinė meškerė neturi žiedelių, valas mažiau painiojasi – žvejyba tampa sklandesnė. Komplektėliai dažnai jau būna paruošti, o naudojama plūdė gali būti lašo formos – tai palengvina kibimo pastebėjimą.

Esant vėjui nuo vandens į krantą, verta naudoti boloninę meškerę su sunkesniais švineliais ir pastoviai šerti vietą, kad susidarytų debesėlis. Pašarui tinka birūs džiuvesėliai – svarbu, kad jie greitai negrimztų. Galima naudoti ir specialius sklandančius pašarus, kurie suspaudus sukietėja, bet pataikę į vandens paviršių subyra į mažus gabalėlius.

Aukšlių žvejyba lavina reakciją – reikia spėti pakirsti, nes žuvis greitai griebia, bet ir greitai paleidžia, jei pajunta kabliuką. Pradžioje jos būna labai godžios, bet greitai lieka gudresnės, kurios tik „numuša“ masalą, bet nesikerta. Tokiu atveju verta šiek tiek kilstelti masalą – tai gali atnaujinti žuvies susidomėjimą, nes judantis masalas jai daug patrauklesnis.

Aukšlės kimba visą šiltąjį sezoną – nuo vandens sušilimo iki rudens, bet geriausias kibimas dažniausiai vakare, leidžiantis saulei, kai dar matyti plūdė, o vanduo gyvas nuo judėjimo.

Jei vienoje vietoje nekimba – verta paieškoti kitur. Aukšlės ne visada plaukioja visais vandens sluoksniais, tad bandyti skirtingas gylias – būtina. Pagaunant aukšlę svarbu švelniai elgtis – ji labai spurdi, gali nusipurtyti net prieš tinklelį.

Nors aukšlė – ne pati skaniausia žuvis, iš jos galima pasigaminti gardžių čipsų. Reikia įkaitinti keptuvėje pakankamai aliejaus (bent pusę centimetro), aukšles išdarinėti (pašalinti žiaunas), ir kepti po minutę ar dvi iš abiejų pusių. Iškeptas žuvis išdėkite ant popierinio rankšluosčio – nusausinimui. Taip paruošti aukšlių čipsai ypač patinka vaikams.