Šv. Mišių transliacija iš Išlaužo. II Sekmadienis po Kalėdų, 2026 sausio 4

Описание: Pirmasis skaitinys iš Siracido knygos, Sir 24, 1–2. 8–12

Išmintis pati gieda savo šlovės giesmę
ir savimi didžiuojasi savo tautoje.
Aukščiausiojo bendrijoje atveria burną
ir didžiuojasi jo Galybių artume:

„Visatos Kūrėjas davė man savo įsakymą,
ir mano Kūrėjas parinko vietą mano padangtei,
tardamas: ‘Jokūbe turi statytis buveinę,
Izraelyje turi turėti savo paveldą’.

Pradžioje, prieš visus amžius, jis mane sukūrė,
ir per visus amžius nenustosiu būti.
Šventojoje Padangtėje jam tarnavau
ir tada Zione užėmiau savo vietą.

Taip mieste, kurį jis myli, man davė poilsio vietą, –
Jeruzalėje yra mano valda.
Įleidau šaknis garbingoje tautoje,
Viešpaties dalyje yra mano paveldas.“

Tai Dievo žodis.

Atliepiamoji psalmė, Ps 147 (147B), 12–13. 14–15. 19–20 (P.: Jn 1, 14)

P. Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.

Šlovink, Jeruzale, Viešpatį! *
Šlovink savo Dievą, Zione!
Jis juk stiprina skląsčius tavo vartų, *
tavo vaikams suteikia palaimą. – P.

Įtvirtina taiką prie tavo sienų, *
geriausiais kviečiais tave maitina.
Siunčia savo žodį žemei, *
ką įsako, tas greit ir įvyksta. – P.

Jis paskelbė savo žodį Jokūbui, *
savo įstatus ir įsakus Izraeliui.
To jis nepadarė jokiai kitai tautai, – *
nė viena jo įsakų nežino. – P.

Antrasis skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams, Ef 1, 3–6. 15–18
Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus vardan Mylimojo.
Todėl ir aš, išgirdęs apie jūsų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi ir apie jūsų meilę visiems šventiesiems, nesiliauju dėkojęs už jus, prisimindamas jus ir melsdamas, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pažinti; kad apšviestų jūsų širdies akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo šventųjų garbingo paveldo turtas.
Tai Dievo žodis.

P. Aleliuja. – Garbė tau, Kristau, paskelbtam pagonims, garbė tau, Kristau, įtikėtam pasaulyje! – P. Aleliuja.

✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną, Jn 1, 1–18
Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.
Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.
Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.
Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.
Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.
Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.
Jonas apie jį liudija ir šaukia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau; tas, kuris paskui mane ateis, pirmiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis.“
Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.
Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė.
Tai Viešpaties žodis.