Andrius Navickas. Katalikų Bažnyčia, pasaulietinė valstybė ir klerikalizmo pavojai

Описание: Palydėjimas diskusijai „Klerikalizmas, kaip iššūkis Bažnyčios socialiniam mokymui“ (LRS Konstitucijos salė, Vilnius)

Simboliška, jog kalbamės vasario 22 d., kai viso pasaulio katalikai mini Apaštalo Petro sosto dieną. Sunku atrasti tinkamesnę progą klausti, kas yra ta Bažnyčia, kuri turi stiprinti brolius ir turi pažadą, jog pragaro vartai jos nenugalės.

Gali atrodyti keista, kad diskusija apie Bažnyčia vyksta pasaulietinės valstybės Seime. Tačiau tai sąmoningas pasirinkimas, nes svarbu pabrėžti esminį skirtumą tarp ateistinės ir pasaulietinės valstybės. Sovietmečiu gyvenome ateistinėje valstybėje ir iki šiol kartais mums nėra paprasta įvertintis skirtumą tarp religijos ir valstybės griežto atskyrimo ir jų atskirumo, į kurį apeliuoja mūsų Konstitucija.

Pasaulietinė valstybė yra tokia, kuri pripažįsta ir saugo savo piliečių tikėjimo ir tikėjimo praktikų laisvę ir kartu neprivilegijuoja kurios nors pasaulėžiūros. Svarbu pabrėžti, kad pasaulietinės valstybės principas visiškai atitinka ir Bažnyčios socialinio mokymo poziciją, ypatingai po to, kai per Antrąjį Vatikano Susirinkimą buvo priimta deklaracija Apie tikėjimo laisvę. Piliečiai niekada nėra vertybiškai neutralūs, tačiau valstybės institucijos visus sprendimus turi priimti, atsižvelgiant į skirtingų piliečių bendrąjį gėrį ir remiantis išskirtinai racionaliais argumentais ir tai, kad kažkurio sprendimo nori kuri nors religinė bendrija neturėtų būti traktuojama, kaip argumentas.

Noriu pabrėžti, kad pasaulietinė valstybė nėra Katalikų Bažnyčios nuolaida, kompromisas, bet visiškai atitinka Bažnyčios socialinį mokymą. Taip pat ir todėl, kad padeda Bažnyčiai, kaip institucijai, išvengti perteklinių funkcijų ir politizacijos, kuri griauna jos universalumą ir misijinę dvasią.

Nuo pat krikščionybės atsiradimo pradžios egzistuoja pagunda Gerąją Naujieną paversti visiems privalomu Baudžiamuoju kodeksu. Todėl natūralu, kad ir Vatikano Susirinkimo dokumentas Apie tikėjimo laisvę sukėlė daug aistrų tarp katalikų. Lietuvon šios aistros atkeliavo kiek pavėluotai, veikiausiai todėl ir atrodo labai anachronistiškai bendrame Visuotinės Bažnyčios kontekste. Veikiausiai todėl ir aršiausi Bažnyčios gynėjai nusiteikę gintis net ir nuo popiežiaus.