Šv. Pranciškaus Salezo gavėnios pamokslai: Pasninkas

Описание: Norėdami kalbėti apie pasninką ir apie tai, ko reikia, kad pasninkas būtų geras, iš pradžių turime suprasti, kad pats savaime pasninkas nėra dorybė. Jo laikosi ir geri, ir blogi, ir krikščionys, ir pagonys. Senovės filosofai jo laikėsi ir rekomendavo. Vien dėl to jie nebuvo dorybingi ir pasninkaudami nepraktikavo dorybės. O ne, pasninkas yra dorybė tik tada, kai jį lydi sąlygos, dėl kurių jis tampa malonus Dievui. Taip atsitinka, kad vieniems jis duoda naudos, o kitiems ne, nes ne visi jo imasi vienodai.

Yra žmonių, manančių, kad norint gerai pasninkauti šventuoju gavėnios laikotarpiu, pakanka susilaikyti nuo kokio nors draudžiamo maisto. Tačiau tokia mintis yra pernelyg grubi, kad įsiskverbtų į vienuolių širdis, nes kalbu būtent jums, taip pat mūsų Viešpačiui pasišventusiems asmenims. Puikiai žinome, kad nepakanka pasninkauti išoriškai, jei nepasninkaujame ir viduje, jei kūno pasninko nelydime dvasios pasninku.

Štai kodėl mūsų dieviškasis Mokytojas, kuris įsteigė pasninką, Kalno pamoksle labai norėjo pamokyti savo apaštalus, kaip pasninką reikia praktikuoti (Mt 6, 16–18), o tai yra labai naudingas ir reikalingas dalykas (nes Dievo didybei nederėtų mokyti nenaudingos doktrinos. To ir negalėtų būti). Jis žinojo, kad, norint iš pasninko pasisemti stiprybės ir veiksmingumo, reikia kažko daugiau nei susilaikymo nuo draudžiamo maisto. Taip Jis juos pamokė ir atitinkamai nuteikė gauti tinkamus pasninko vaisius. Tarp daugelio kitų yra šie keturi: pasninkas stiprina dvasią, apmarina kūną ir jo juslingumą, kelia dvasią į Dievą, kovoja su geiduliais ir suteikia jėgų nugalėti bei numarinti aistras. Trumpai tariant, jis nuteikia širdį su dideliu tyrumu stengtis patikti tik Dievui.