Sekmadienio meditacija. Kunigas Gediminas Numgaudis OFM. Sugrįžimas pas Tėvą

Описание: IV gavėnios sekmadienio (Laetare): https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/c_g....

Iš vaikystės gerai prisimenu šią Evangelijos ištrauką. Visada per gavėnią rekolekcijų metu kunigas ją skaitydavo ir pamokslaudavo, kad kiekvienas esame tas sūnus palaidūnas – kai kurie palikome Tėvą, palikome Bažnyčią, nusidėjome, ganėme kaules (tos kiaulės – mūsų kūno aistros, silpnybės), paskui apima dvasinis skurdas, vienišumas, liūdesys. Tada jaučiame, kad kažkas negerai mūsų gyvenime, ryžtamės eiti į bažnyčią, išpažįstame, kad nesame verti Dievo meilės, prašome išpažinties, kad susitaikytume su Tėvu.

Mums kiaulė yra mūsų kasdienybė, bet žydams – nešvarus gyvulys. Egipte kiaulė buvo aukos gyvulys, aukojamas stabams, o žydai, kovodami su stabmeldyste, su religine Egipto patirtimi, bandė išsivaduoti iš jos, buvo daug ritualinių nuostatų, kas yra nešvaru. Žydams reikėjo saugotis, kad atsiplėštų nuo tos patirties ir galbūt kitų motyvų, kurių mes šiandien nežinome, bet viskas buvo nustatyta tam išskirtinumui pabrėžti, kad jie kitokie, šventi, Dievo nuosavybė, turi saugotis bet kokio susitepimo.

Vyresnysis sūnus sako, kad jaunėlis iššvaistė tėvo turtą su kekšėmis – tai neištikimybės, neištikimųjų sambūris, visiškai nepriimtinas Dievui, ir žydų tautoje smerkiamas dalykas. Tai nuodėmės, atskirties simboliai. Bet štai anas sūnus prisimena gyvenimą tėvo namuose, ryžtasi grįžti į jo namus su tiesos išpažinimu, su atgaila: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau, nebesu vertas vadintis tavo sūnumi, priimk mane bent samdiniu.“ Toks jo pasiryžimas mums primena atgailos poreikį, tiesos išpažinimą, kai esu nuklydęs, susitepęs, neteisus... Be to išpažinimo nėra pokyčio, susitaikinimo.

Vis dėlto šioje istorijoje svarbiau yra tėvas. Istorija apie sūnų palaidūną mums gana gerai pažįstama – daugelis esame išgyvenę tas būsenas. Bet ar priėjome iki Tėvo namų ir ar patyrėme Tėvo apkabinimą?

Tėvas pamatė sūnų iš tolo, atpažino, vadinasi, jis laukė jo. Kaip Raštas primena: „Ištisą dieną aš laukiu tavęs, Izraeli, ištiesęs rankas“ (plg. Rom 10, 21). Tokiu būdu išreiškiamas nuolatinis Dievo ilgesys, išrinktosios tautos sugrįžimo laukimas, nors galbūt kažkas iš šių žmonių laiko save teisiais, vis dėlto yra kažkokia atskirtis. Tėvas pažino sūnų iš tolo, susigraudino.

Susigraudinęs Dievas – Jėzus – kalba apie Tėvą, trokšta papasakoti, koks yra dangiškasis Tėvas, mūsų Dievas. Jis pristatomas kaip mylintis tėvas, kuris laukia mūsų, atpažįsta mus iš tolo. Ar jūs ką nors pažįstate iš tolo? Kalbama apie meilės, ištikimybės, laukimo santykį. Tėvas susigraudinęs bėga, ko gero, su ašaromis akyse...

Kartais mes varžomės savo jausmų, gėdijamės juos parodyti, graudintis – ne lygis... O Jėzus nebijo parodyti susigraudinusio Dievo – Tėvo. Ar aš kada nors susigraudinu, ar bėgu ką nors pasitikti susigraudinęs? Kas tai yra? Koks santykis, kokie jausmai mano širdyje? Ar yra žmogus, kuris susigraudinęs bėga manęs link, kad mane apkabintų?

Tėvas apkabina tą, žydų akimis, nešvarų, nuo kiaulių iš fermos pareinantį, dvokiantį, išsekusį, išbadėjusį, apšepusį. Tėvas nesiunčia eiti į pirtį nusimaudyti, susitvarkyti, tada ateiti pasišnekėti: „Ko dabar grįžai – ko gero, vėl pinigų pritrūkai?“ Ne. Jis bėga, apkabina, bučiuoja.

Taigi tokia graudi scena ir klausimas – kas iš mūsų esame išgyvenęs tokį susitikimą su Dievu, kai Jis mane nešvarų apkabino, priglaudė, bučiavo? Tarsi pats savimi Jis mane apvalo. Kaip žydas pasineria į mikvos vandenį, taip nešvarus pasineria į gyvojo Dievo versmę, gyvąjį vandenį, glėbį – pasineria Dievuje. Kaip ir Krikštas yra pasinėrimas Dievuje.

Ne vanduo mus apvalo, o Dievas. Vanduo yra tik ženklas, simbolis, kad mes apsisprendžiame gyventi su Dievu ir Dievuje. Kai išsižadėję senojo gyvenimo būdo, numirę sau pasineriame į Dievą, Jis mus apvalo, išlaisvina, gydo, pašventina savimi. Paskui mes apvelkami geriausiais rūbais kaip per Krikštą – tai yra ženklas pašaukimo apsivilkti Kristumi, priimti tokį gyvenimo būdą, kad žmonės matytų Kristų mumyse.

Kaip teatre artistai apsivelka kostiumą ar užsideda kaukę, kad būtų atpažįstamas personažas, taip mes esame pašaukti apsivilkti Kristumi. Esame apdovanojami Kristaus orumu, garbe, – atkuriama tai, ką žmogus per nuodėmę yra praradęs. Užmaunamas žiedas, grąžinamos sūnaus teisės Tėvo namuose: jis – ne samdinys, samdiniai klausys jo.

Man asmeniškai tas žiedas – tai Jėzaus Vardo patikėjimas man, nes esame atidavę save Kristui Karaliui, Dievo Sūnui, kuris už mus buvo paaukotas. Galbūt net tas veršis yra Jėzaus simbolis, kuris paaukojamas dėl to sugrįžimo kaip atpirkimo auka. Ir štai man suteikiama karališka teisė karaliaus vardu veikti, išreiškiamas pasitikėjimas Tėvo namuose, Tėvo reikaluose. Kūrinija turėtų būti paklusni turinčiajam tą žiedą.

Kunigas Gediminas Numgaudis OFM yra Mažesniųjų brolių ordino vienuolis, Lietuvos šv. Kazimiero provincijos Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos vikaras.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadieni....