Kelias į laisvę. Fotomenininkas Romualdas Požerskis

Описание: Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą lydėjo komplikuoti politiniai procesai, mitingų triukšmas, dainuojančios žmonių minios, beginklių laisvės gynėjų kraujas. 2023 m. sukanka trisdešimt metų nuo Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos – trisdešimt metų absoliučios laisvės. Į šį istorinį lūžį vedusių renginių ir įvykių akimirkos nugulė jau dokumentais tapusiose nuotraukose.

Vienas garsiausių Lietuvos fotomenininkų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Romualdas Požerskis prieš trisdešimt metų dalyvavo pačių svarbiausių įvykių centre. Neretai rizikuodamas tapti taikiniu jis fotografavo tai, „ko negalima“, taip priversdamas patikėti ir abejingiausiuosius.

R. Požerskis sako, kad fotografuoti rusų kariuomenės išvedimą iš Lietuvos jis atvyko tarsi atsitiktinai: „Neatsimenu, kas pranešė apie šį renginį. 1993 m. rugpjūčio 31 d. Kaune, Panemunėje, buvo ir spaudos fotografų, bet tai nebuvo masinis renginys, nebuvo daug žmonių.“

Fotomenininkas prisimena, kad laikotarpis nuo nepriklausomybės atkūrimo iki paskutinių Rusijos karinių ešelonų išvedimo iš Lietuvos teritorijos buvo keistas. „Kai Lietuva tapo nepriklausoma, vėliau sekė tokie persitvarkymo metai. Nelabai kažkas vyko, 1993-ieji atrodė tarsi tušti metai. Dar nesuvokėm, kokią reikšmę turėjo kariuomenės išvedimas. O dabar, kai vedu paskaitas ir rodau savo fotografijas, sakau studentams: jei rusų kariuomenė būtų buvusi neišvesta, tai čia ant sienų kabėtų ne Vytis, o Putino portretas“, – pasakoja jis.

R. Požerskis neslepia, kad, pratęs prie didelių minių ir tikėjęsis daugybės žmonių su vėliavomis, nustebo atvykęs į nedidelį renginį. Fotografas dalinasi tos dienos įspūdžiais ir nuotaikomis: „Aš buvau pripratęs prie daug didesnių renginių, o čia buvo toks paprastas elementarus renginys. Atvažiavo mūsų valdžia, jie ten vaikštinėjo. Lietuvių kareiviai sėdėjo, šmirinėjo apskurdusi rusų kariuomenė. Atrodė – niekas nevyksta. Tada greitai išsirikiavo, iškėlė vėliavą. Kai pasitempę, gražūs lietuviai su tvarkingomis uniformomis pradėjo kelti vėliavą, supratau, kad tai yra ta akimirka, kai iškeliama pergalės vėliava. Momentas, kai norėdami atsisveikinti prie rusų kareivių priėjo valdžios atstovai, o Rusijos ambasadorius lyg atgailaudamas spaudė jiems rankas, išdavė jų pyktį ir pralaimėjimą. Paskui susiglamžę ir pavargę rusų kareiviai susirinko savo senus televizorius, šaldytuvus, susikrovė juos, sėdo į sunkvežimį ir išvažiavo. Buvo toks keistas jausmas – negi tai jau pabaiga, daugiau čia niekada nebebus rusų kariuomenės.“

Fotografas įsitikinęs – jei kariuomenės perkėlimas būtų buvęs bent metams atidėtas, rusai čia būtų pasilikę.

R. Požerskis palygina: „1940-ųjų birželį į Lietuvą įžengė alkana ir murzina kariuomenė. Į Lietuvą atėję darbininkus ir ūkininkus išvaduoti nuo buržujų, Kaune eidami pro maisto parduotuvę jie netikėjo, kad ten kabo dešros. Galvojo, kad iš medžio išdrožtos. Tokie atnešė laisvę. Lygiai tokie patys iš čia ir išėjo. Tokie buvo prieš šimtą metų, tokie patys yra ir dabar Ukrainoje.“

Kalbėdamas apie okupantų kariuomenę, jis sako: „Turbūt bet kurios valstybės esmė yra laisvė – keliauti po pasaulį, mokytis savo šalies istoriją, tyrinėti kultūrą. Bet kuri okupacija sunaikina tą istorinį pagrindą. Šimtą metų Rusijos politika yra geno fondo naikinimas. Tas prievartos instrumentas yra kariuomenė.“

Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius, Ugnė Gavelytė.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/r-pozerski....