Marokas 4 diena

Описание: Marokas. 4 diena
Šiandien keliamės anksti – abu gerai išsimiegoję ir nusiteikę gerai dienai. Pusryčiams turim po porą kiaušinių ir duonos su sviestu. Suvalgom, susiruošiam ir netrukus, apie 8 val., pajudam. Praėjus 10 minučių mes jau savo maršrute, ir jis mus pasitinka su iššūkiais – prasideda neblogos įkalnės ir nusileidimai, kelias labai akmenuotas ir išgraužtas lietaus vandens. Važiuojant pastoviai dungsi dugno apsauga nuo akmenų.
Pavažiavus tik apie 50 km pajuntu benzino kvapą ir matau, jog laša kuras. Kol kas nieko nedarom – problema turbūt aiški, problema atsivežta dar iš Lietuvos, galvojam pažiūrėsim vakare. Važiuojam toliau, keliukai maišosi vienas per kitą, pasitaiko ir asfalto. Pralekiam kokius 150 km, stojam degalinėje, Paulius užsipila kuro.
Varom toliau ir įsukam į maždaug 100 km labai vaizdingo maršruto. Abu važiuojam ir grožimės, pakeliui dar prasilenkiam su kitais motociklininkais. Su šiuo maršrutu pakylam į kalnus ir jau apie 1,5 km aukštyje pasislepiam debesyse. Pradedam šalti rankas, atsiranda tirštas rūkas, šalmo stiklą pastoviai užneša vandeniu. Nespėji su šalta ranka jo valyti, o taip dar labiau ją nušaldai. Vietomis atrodo, kad nesimato net 5 metrų į priekį.
Buvo momentas, kai galvojau stoti ir šildyti rankas prie variklio ar duslintuvo, nes važiuojant nepadėjo nei pirštų judinimas, nei kumščio gniaužimas. Pasikankinam taip dar kokius 10 km, ir kelias pradeda leistis šiek tiek žemiau – atsiranda saulutė, nuotaika pagerėja, rankas pradeda atleisti.
Pasileidę žemiau sustojam parduotuvėje, nusiperkam porą butelių vandens ir sausainių. Vieną butelį iškart susipilu į gertuvę, o kitą užkišu už tašės gumų – tą vėliau pametu du kartus. Pirmą dar Paulius pastebi ir paima, antrą kartą jau nieko nebemato ir vanduo išgaruoja.
Važiuojant ir patyrinėję „tracką“ pastebim, kad degalinė dar labai toli. Kaip tik sankryžoje prie namu matėm vaikščiojantį žmogų, pas jį Paulius pasipildo kuro atsargas, o man dar turi užtekti. Judam toliau.
Privažiuojam kažkokias dykynes, kur jokios gyvos dvasios, ir tolumoje matai miražus – vaizdas akyse mirguliuoja,- kokios čia neaprėpiamos platybės. Važiavom šiandien ir kalnais, ir dykynėmis, ir tuščios upės dugnu. Ten pradėjom ieškoti nakvynės, bet sustoję pastebim, kad nėra jokio ryšio. Pasvarstom, kad reikėjo kažkaip iš anksto pranešti artimiesiems, jog neturėsim ryšio ir mums viskas gerai.
Reikia judėti toliau. Judam, ir taip pradeda temti. Važiuodamas dar įkalu į duobę ir girdžiu, kaip kažkas nubarska, o iš paskos – Pauliaus pypsėjimas. Pasirodo, valstybinį numerį pagavo galinis ratas ir įtraukė – rėmelis ir numeris sulaužyti. Numerius į tašę ir judam toliau, problemas spręsim vėliau.
Jau vakaras. Bevažiuojant ateina naktis, vėjas, smėlis pučia ir švilpia per visus rūbus. Nusprendžiam dar apie 30 km judėti bekele tamsoje iki degalinės, o tada jau žiūrėsim – kad ir bet kur, nes pasirinkimo nebelieka.
Atvažiavę į degalinę užsipilam kuro ir paklausiam, gal yra kur šalia viešbutis. Susikalbėti angliškai labai sunku, o vertėjo į pagalbą nepasitelksim, nes nėra interneto... Kažkaip susikalbam, kad viešbutis už 40 km, bet į kitą pusę nei mums reikia.
Nusprendžiam judėti už miesto, nors ir be interneto, ir statytis palapinę. Tuo metu vėjas taip pučia, kad švilpia ausyse. Staiga šauna mintis – gal galima kažkur čia išmiegoti. Grįžtam ir klausiam, rodome į atvirą autoplovyklą – mums tiktų. Jie kažką murmėja tarpusavy ir atsako. Rodom, kad nesuprantam, galim parašyti, bet nėra interneto.
Tada jie prijungia mūsų telefonus prie „Wi-Fi“. Susikalbam, kad jie neturi kilimėlių, o mes atsakom, kad turim ir kilimėlius, ir miegmaišius. Nusiveda mus į vidų per kitą įėjimą, į kažkokias darbines patalpas, ir parodo kamurkę, kur galėtume miegoti. Įėjus ten dar sėdi du jauni vyrai – atrodo gana nepatikimai, bet taip nesinori dar kažkur važiuoti per tokį orą.
Pakalbam ir nusprendžiam rizikuoti. Susinešam daiktus. Jaučiasi šiluma – mums, šiuo metu sušalusiems ir nupūstiems vėjo, čia kaip penkių žvaigždučių apartamentai. Šilta, nors ir visur švilpia vėjai.
Pradėjus ruoštis dar atneša kažkokį paklotą, aptvarko aplinką, yra net WC ir kriauklė. Priedu dar parūpina mums internetą, kurio čia anksčiau nebuvo. Marokiečiai pasirodo labai draugiški žmonės. Bet tą pamatysim rytoj – jei dingsiu, žinokit, kad apsirikau :)
Susiruošę savo „gultus“ dar gaunam dujų balioną su dujine. Išsitraukiam užpilamų makaronų sriubos, vadinamus „bomžpakius“. Susikratom iškart po du, užsiverdam ir suvalgom. Pasiskaninam sausainiais.
Ramadanas jau biški užkniso. Šiaip valgom mažai, nes nėra ko nusipirkti. Nežinau, ar čia dėl Ramadano, ar pas juos parduotuvėlėse tiesiog nėra mėsos.
Apibendrinant – šiandien nuvažiavom apie 470 km. Tai buvo ilgiausia šios kelionės diena. Abu esam pavargę ir norim miego, bet vietiniai vis dar čia slampinėja, tai neaišku, kaip išsimiegosim.
Lyg ir viskas. Miegosim degalinej ant grindu. Rytoj laukia nauja nuotykių diena.