Tradicinė bitininkystė

Описание: Miškuose gyvenantiems žmonėms nuo pirmųjų mūsų eros šimtmečių svarbi pagalbinė ūkio šaka buvo bitininkystė, gyvavusi kaip žmonių bendruomeninio gyvenimo forma. Iki XVI a. Lietuvoje vyravo drevinė bitininkystė, suklestėjusi XVI–XVII a. pirmoje pusėje. Miškų savininkai turėjo savo bičių ūkį, prižiūrimą valstiečių, vadinamų drevininkais ar bartininkais. Drevinė bitininkystė vyravo ir XX a. pradžioje, tačiau nuo XVI a. bitininkystė pamažu persikelia į valstiečių sodybas ir įgyja kelminės-avilinės pobūdį.

XIX. a. antrojoje pusėje drevine bitininkyste kaip verslu buvo užsiiminėjama tiktai miškingame Pietryčių Lietuvos regione. Iš senos stiprios drevės buvo gaunama iki 7 gorčių (=1 pūdas = 16,3805 kg) medaus ir iki 2 svarų (1 svaras = 365,47 g) vaško. Kitoje Lietuvos teritorijoje drevinė bitininkystė buvo sunykusi, kadangi miškai buvo masiškai kertami.

XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje intensyviau bitininkai dirbo jau tik sodybų bitynuose. Avilius dažniausiai per 3-4 dienas pasidirbdavo patys bitininkai, kartais juos išskaptuodavo klumpiai.

XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pirmojoje pusėje dažnai bitininkauti būdavo pradedama gavus dovanų spiečių. Bitininkai įvairiomis progomis dovanodavo spiečius „turintiems pašaukimą” giminėms ar kaimynams, jų vaikams, krikštavaikiams, šeimininkai bitininkai – gabiems samdiniams. Ne tik dovanodavo, bet ir išmokydavo bitininkauti. Nykstant šiam papročiui, pradedantiesiems tekdavo samdytis prityrusius bitininkus ir mokytis iš jų prižiūrėti bites. Dėl prietarų bitės Lietuvoje prekybos objektu tapo tik XX a. pirmojoje pusėje. Tačiau dauguma, ypač vyresnieji bitininkai, parduoti bites vengė, bijodami kartu su spiečiumi parduoti savo sėkmę.

Drevininkystė visuomet, o ilgą laiką ir sodybinė bitininkystė buvo išimtinai vyrų užsiėmimas. Senųjų bitininkų įsitikinimu, bitininkauti galėjo tik suaugę žmonės ir tik vyrai.
Pažangi bitininkystė

Pažangesnis bitininkavimas prasidėjo, kai bitės buvo pradėtos kelti į avilius. Pirmieji aviliai būdavo gaminami iš kelmų. Pradžioje jie buvo statomi stati, todėl ir vadinti statiniais, vėliau kelminius avilius pradėjo statyti gulsčiai. Vienas gulstinių avilio šonas buvo aukščiau nei kitas ir vadinamas galva, antroji dalis buvo vadinama kojomis.

XVII a. pabaigoje pradėjo plisti dirbtiniai aviliai. Pradžioje jie buvo gaminami iš šiaudų ar vytelių. Vėliau pradėjo rastis modernesni aviliai, panašūs į dabartinius.

Bičiuliais bitininkai tapdavo tada, kai vieno tuščioje drevėje ar avilyje apsigyvendavo kito bičių spiečius. Žmogus, sugavęs spiečių, jo negrąžindavo, bet apie tai pranešdavo spiečiaus savininkui. Kartais bičiuliais žmonės tapdavo dovanodami vieni kitiems bites. Bičiulystė – šventas dalykas. Tai stiprūs ir patvarūs ryšiai, pasižymintys visapusiška pagalba, nuoširdumu ir pasitikėjimu. Bičiuliai turėjo vienas kitą lankyti, nenusižengti ir nepavyduliauti vienas kitam. Kai bičiulių tarpusavio santykiai geri, bitės esą darbščios, jei ne – nykstančios.